Sarsuela – ispanų nacionalinis muzikinis draminis žanras

Sarsuela – ispanų nacionalinis muzikinis draminis žanras, artimas operetei, kuriame choriniai, soliniai numeriai kaitaliojami su šnekamaisiais dialogais ir šokiais. Žanro ištakos glūdi giliai ispanų teatro istorinėje praeityje.

1657 m. Karališkuose rūmuose El Pardo Ispanijos karalius Filipas IV, karalienė Mariana ir jų palyda stebėjo Pedro Calderón de la Barca komedijos „El golfo de las sirenas“ premjerą pagal Juan de Hidalgo muziką. Šis prašmatnus reginys simbolizavo naujo teatrinio muzikinio žanro – sarsuelos gimimą. Žanras pavadintas Madrido užmiesčio karališkosios medžioklės vilos La Zarzuela vardu ir taip savo kūrinį pirmasis pavadino P. Calderón. Dramaturgo Calderóno ir dvaro kompozitoriaus Hidalgo kūrinio sėkmė paakino daugelį menininkų sekti jų pavyzdžiu. Jie Ispanijos aukštuomenei pateikė išvystytos formos žanrą, išsiskiriantį turiningais, įmantriais ir sąmojingais libretais bei nepaprasta muzikos įvairove. Čia maišėsi poezija ir proza, baltos eilės, operinės arijos, garsiojo italų kompozitoriuas K.Monteverdžio stiliaus trumpi chorai, populiarios dainos su kastanječių pritarimu, o taip pat nuostabiai orkestruoti instrumentiniai intarpai.

Ilgainiui ispanų kompozitoriai apleido nacionalinį žanrą pirmenybę atiduodami itin išpopuliarėjusiai italų operos tradicijai. 1786 m. Luigi Boccherini parašė sarsuelą “La Clementina” Madrido rūmams La Puerta de la Vaga pagal poeto Ramón de la Cruz libretą, tačiau ji skandalingai nugrimzdo užmarštin, nors buvo verta geriausių atlikėjų ir publikos dėmesio.

Po Ispanijos nuosmukio periodo ir menininkų, bei visuomenės dvasinės būklės atoslūgio 19 a. viduryje atsigavusi šalies teatro bendruomenė vėl susidomėjo sarsuela. Naujojo sužydėjimo esmė buvo egzotiškas žanrų susimaišymas. Sarsuelos buvo vadinami pačių įvairiausių formų sceniniai kūriniai nuo artimų operai género grande iki sainete ir género chico. Margaspalvis sarsuelų turinys bei formos ir muzikos stiliaus įvairovė tenkino pačių skirtingiausių publikos sluoksnių skonį: nuo Madrido pasilinksminimų kvartalams skirtų reginių iki pripažintose Ispanijos teatrų scenose statomų veikalų.

Šio sarsuelos aukso amžiaus lyderiu tapo kompozitorius Francisco Asenjo Barbieri (1823-1894, jo žymiausia sarsuela „El barberillo de Lavapiés“, 1874), jo sarsuelos priminė geriausius G.Rosini, G.Donizetti pavyzdžius, o ateity konkuravo su Vienos kompozitorių bei W.S.Gilberto ir A.Sullivano angliškojo tipo operetėmis. Barbieri ir jo kolegų Tomás Bretón (1850 – 1923), Ruperto Chapí (1851 – 1909), Federico Chueca (1846 – 1908) bei Manuel Fernández Caballero (1835 – 1906) muzikos originalumas nebuvo stiprioji pusė, tačiau jų kūriniai išsiskyrė gyvybingumu, teatrališkumu ir puikiu lengvojo muzikinio scenos žanro reikalavimų suvokimu. Sarsuelos žinovai mano, kad šio laikmečio sarsuelos gyvybės ir spalvų įvairovės šaltinis buvo pati Ispanijos sostinė Madridas su jam būdinga dvasia, architektūra, miesto šurmuliu. Svaiginanti miesto atmosfera užbūrė ne tik vietinius kompozitorius, bet ir atvykėlius. Madrileños dvasia atsispindi ir garsiose to meto sarsuelose: Bretóno „La verbena de la paloma“ ir R.Chapío žaviojoje „La Revoltosa“.

20 a. sarsuelos repertuaras gerokai išsiplėtė, iškilo tokie sarsuelų autoriai kaip Amadeo Vives (1871 – 1932), Rafael Calleja Gómez (1870-1938), Jacinto Guerrero (1895-1951), Pablo Sorozábal (1897 – 1988), Federico Moreno Torroba (1891 – 1982). Jų sarsuelų muzikos ir turinio diapazonas apėmė šokiruojančiai skirtingus dalykus – verizmo tragiškumą, egzotiškos operetės margumą bei užgimstančio miuziklo elementus. Geriausiai šio laikmečio tradicijas atspindi Viveso „Doña Francisquita“ ir Torrobos „Luisa Fernanda“. Šios sarsuelos ir šiandien žavi savo tonadiljomis, fandangais ir habaneromis. Minėti kompozitoriai bei jų kolegos José Serrano (1873 – 1941) ir Francisco Alonso (1887 – 1948) puikiai išmanė to meto italų, prancūzų, vokiečių muzikos tendencijas, tuo tarpu pastarieji beveik nepripažino ispanų kompozitorių nuopelnų lengvojo sceninio žanro vystymuisi.

Pilietinis karas Ispanijoje nutraukė šimtmečius trukusias sarsuelos kūrybos tradicijas. Tarsi amžinai žaliuojantis augalas gyvybingas išliko tik kompozitorius P. Sorozábal iki 1950-ųjų sukūręs laikmetį atspindinčias sarsuelas: juodą pilietinio karo alegoriją „Black, el payaso” ir urbanistinę „Don Manolito”.

20 a. antroje pusėje Madrido ir kitų Ispanijos miestų teatrus okupavo Brodvėjaus miuziklai, jų šiuo metu statoma tiek pat daug, kiek anksčiau nacionalinių sarsuelų. Tačiau šimtmečiais gyvavęs tūkstantinis kūrybinis palikimas išlieka vertas atlikėjų bei žiūrovų dėmesio ir laukia atgimimo valandos.