Tiek operetės „Karaliaus ložė“ libretas, tiek muzikos stilistika atspindi šiam žanrui būdingas klasikines ir 20 a. vidurio tradicijas. Čia ir karaliaus dvaras, ir fiktyvi monarchija, persirenginėjimas ir nesusikalbėjimas, įsimylėjėlių pora, charakterinių linksmuolių pora, o viską vainikuoja muzika, kurioje persipynė paryžietiškų dainelių, seno gero Vienos valso ir ugningos lotynų Amerikos šalių melodijos.
Festivaliui operetės „Karaliaus ložė“ libretas buvo redaguojamas, labiau pritaikytas mūsų dienų muzikinės scenos tradicijoms, atrinkti reikšmingesni siužetiniai akcentai, ryškesnė intrigos linija. Pasikeitimus atspindi ir naujasis spektaklio pavadinimas – „Karaliaus antrininkas“
Operetės režisierius Kęstutis Jakštas sako, kad jos siužetas tik iš pirmo žvilgsnio rodosi nerūpestingai smagus, tačiau jame kalbama apie amžinus dalykus – meilę ir išdavystę, tikras ir netikras vertybes. O dar – čia ryškus visuomeninis socialinis pradas, politinių struktūrų paviršutiniškumas, karjerizmas. Ir nors istorija sena, tačiau aišku, kad niekas nepasikeitė – žmogui su prigimtine sąžine pritapti šiame pasaulyje labai sunku, jis prisitaikėlių ir karjeristų visuomenėje laikomas autsaideriu. Nepaisant to, būtent toks žmogus ir yra laimingiausias, nes tik jis yra žmonijos progreso variklis.
Tačiau juk tai operetė, ir visagalė čia yra meilė…